2001 metų lapkričio 12 dieną darželio mažame kambarėlyje  buvo atidarytas etnografinių daiktų

Muziejus,   kuris gavo „Gryčelės“ vardą.

 
 
Muziejaus įkūrėja pavaduotoja ugdymui  Irena Viršilienė

 

 
 
 
 

 

 
Muziejaus atidarymo simbolis

 

 

Lyg iš pasakų išplaukia

Tolimų dienų vaizdai,

Lyg vardu kažkas pašaukia,

Tačiau kas tai? Mūsų protėvių balsai!

 

Matau seną gryčią, klėtį,

Kluone spragsi spragilai

Tiktai niekas mūsų nebelaukia ,

Samanom apauga gryčios pamatai…

(Žodžiai I.Viršilienės)

 

Dauguma autentiškų, senovinių daiktų atvežta iš Zarasų rajono, Antazavės seniūnijos Maniuliškių kaimo, iš šio namelio, kuris taip pat vadinamas “ Gryčelė“.

 

 

                               

 

Dalis eksponatų atkeliavo iš Utenos miesto, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos. Juos sunešė darželio pedagogės. Muziejuje sukaupti daiktai tyliai kalba apie mūsų protėvių buitį ir būtį.

Šio MUZIEJAUS tikslas suteikti atžaloms etnokultūros žinių ir praktinių įgūdžių, kad jie taptų tradicinių papročių skeidėjais. Kad nors žvilgsniu ir rankom palietę šias relikvijas sugrįžtų į protėvių kaimą.

 

 
Muziejuje ilsisi savo amžių atitarnavęs pušinis stalas.

 

 

Aš jį dažnai prisimenu – naują…  Stovėdavo jis gerojoj troboj prie lango, apdengtas siuvinėta staltiese. Sekmadieniais, po sunkių savaitės darbų, jis laukdavo JŲ, kad leistų pasidėti pavargusias, sugrubusias nuo saulės ir nuo žemės rankas…

O dabar jis, užtiestas drobine staltiese, stovi čia „Gryčelėj“. JIE nebeateis ir nepasidės ant drobės nuo duonos minkymo rankų, nepaims rankdarbių, nepradės kalbos apie darbus ir gyvenimą… Bet jis laukia Jūsų! Kad galėtumėte gimtinės lūpas išbučiuoti! Stabtelkime  nors valandėlei ir atsigręžkime. Tegul pasidžiaugia mūsų sielos ir akys, prisilietus prie tėvulių skaptuotų  iš medžio geldelių ar drožtų šaukštelių. Ateikime, pajuskime į mus sruvenačią ąžuolo stiprybę ir lai Jūsų širdis užlieja ramybė, užliūliuoja paslaptinga šakose įsidūkusio vėjo daina.

 

 

Šalia stalo meiliai glaudžiasi senovinis suolas.

KAS TAI RANKAI AČIŪ PASAKYS,

KURI SUOLELĮ TAŠĖ, KALĖ…

 

 
Antanas Šakalys. Šniukštų km. Zarasų raj.

 

 

Mūsų pasididžiavimui akį patraukia šimto metų senumo lietuviškais raštais išmarginta kraičio skrynia. Nuo seno lietuvės puoselėjo tradiciją krauti kraitį. Kraičio skrynioje gulė pačių lietuvaičių austos lovatiesės, skaros, juostos, į kurių raštus įpinti lietuvių liaudies pasakų, padavimų, legendų ir dainų motyvai.

 

 
 
Juozas Streikus. Maniuliškių kaimas, Zarasų rajonas, 18….m.

 

 

„Varstydama šią skrynią  „skaitau“ ją kaip knygą. Juk už jos Žmogus. Koks buvo tas kūrėjas, kodėl ir kaip jis ją darė? Kodėl pasirinko būtent tokią formą, spalvą, ornamentą? Daug kas mano, kad 19 amžiaus žmogus buvo bemokslis, neišmintingas.Tačiau estetiką jis išmanė geriau už dabartinius žmones – kičo jo darbuose buvo daug mažiau negu dabar. Mes esame labai nutolę nuo gamtos ir tradicijų, suvokiame daiktus kaip buitinius. Aukšaitijoje buvo puošiamas tik skrynios priekis smulkiu neišryškintu augaliniu ornamentu. Visos skrynios dažniausiai būdavo mėlynos ar žalios spalvos.Dekoravimui dažniausiai naudojo augalinį ornamentą (medžių šakeles su lapais ir be jų, įvairių gėlių žiedus, pumpurus), į kurį  kartais būdavo įkomponuojami paukščiai, rečiau geometrinės figūros (taškai, varnelės, rombai, brūkšneliai, kryželiai, linijos). Iš pradžių skrynios buvo dažomos augalinės klimės dažais iš lapų, žiedų, samanų, medžio žievės. Vėliau imti naudoti cheminiai dažai.

 

Jei seni daiktai prakalbėtų, turbūt pasakytų, kiek lūkesčių ir baimių kartu su margais audiniais mergelė sudėdavo į pasoginį kuporą.

 

 
 
Domininkas Sreikus. Maniuliškių kaimas, Zarasų rajonas, 1920m.
 

 

Ant sienos rankšluostynėje kabodavo austas rankšluostis. Jis būdavo kaip gryčios puošmena.

 

 
Aleksandra ir Petras Panavai
 
(Pirmoji „Sakalėlio“ emblema)
 PAUKŠTI, DANGAUS BIČIULI,
 AR ŽEMĖ TIKRAI DIDŽIULĖ
 PAKILĘS AUKŠTAI AUKŠTAI,
 AR VISĄ TU JĄ     MATAI?
 MAŽA  JI, MAŽA BE GALO
 KAIP DUONOS RIEKĖ ANT STALO
 JI DIDELĖ, JI DIDŽIULĖ
 ANT MILŽINO DELNO GULI.
 
 
 
Antanas Viršila

  PIRMASIS GYVENIMO BALDAS-ETAŽĖRĖ

 

 
Indaujoje tarsi pamiršti ilsisi puodukai…

 

Kartais norisi atsisėsti ir patylėti. Stabtelti, atsigręžti į  vaikystę, prisiminti…

 

 
 
Marytė Kierytė- Navickienė. Dargužiai, Varėnos raj.

 

 
 
„Sakalėlio“ ugdytiniai

 

 
Vyr. mokytoja  Jolanta Sinkevičienė

 

 
Mokytoja  metodininkė Irena Viršilienė

 

 

 

 

Kaip žibalinės liepsnelės šviesoje spindi vaikų akys,  klausantis vyresnių.

 

 
Direktorė Zita Buitvydienė
 
 
Tylų dūzgėjimą primena verpimo ratelis su verpste ir linų kuodeliu.
  Kokios nuvargusios buvo močiutės rankos, glostančios verpimo ratelį.
 
 
Marytė Kierytė – Navickienė. Dargužiai, Varėnos rajonas

 

 

VAKARE  TROBOJE  DEGA  ŽIBALO LEMPA.

TRAŠKA KROSNY LIEPSNA,

IR  ŠVIESUS  PŪSTERYS  ŽYBSI   ŽIEŽIRBOM.

MOTINA NEŠA Į KAMPĄ  SAU RATELĮ, UŽDARIUSI  NAKČIAI  DURIS.

DUNDA  SKUBA  RATELIS. BURZGIA, SUKASI  ŠPŪLĖ, PIRŠTAI JUDA,

KEDENDAMI   PUSNĮ  LINŲ.  TYLIAI  GALVĄ  LINGUODAMA,

VERPIA   MOTULĖ -   DAUG   PRIVERPS   JI  ŠĮ  VAKARĄ  SIŪLŲ  PLONŲ.

IR  AŠ  SĖDŽIU  ANT  SUOLO.  IR  MIEGAS  UŽSPAUDŽIA  MAN  PRIMERKTAS  AKIS.

KAIP   RAMU IR JAUKU!   AŠ JAUČIU,   KAIP  MANE  ŠILTOS  RANKOS   PRIGLAUDIA.

GRUBŪS  PIRŠTAI ŠIURENA.   TARP    MANO  PLAUKŲ…

IR   ANT  MOTINOS RANKŲ  AŠ   RAMIAI UŽMIEGU-

O   UŽ  LANGO  PER  PŪGĄ  BĖGA  VILKAS  SNIEGU.

 

 
Medis- uosis
 
 
Siūlų mestuvai
     
 
  Česlovas Audėnas.1940m.

  Bastūnų km., Ukmergės rajonas     
                                                                         
      
 
Siūlų lankstis
     
     
 
      Monika Jasiulionienė 1935 m.
      Laužėnų km., Švenčionių rajonas
 
 
 
Kočėlai
    
       Monika Jasiulionienė 1977 m.
      Laužėnų km., Švenčionių rajonas
 
 
 
Linų bruktuvė
 
 
Aleksandra ir Petras Panavai 1940m. Dūkštas, Ignalinos rajonas
 
 
 
Audimo šaudyklės

       

 Karolina Streikienė 1925 m. Maniuliškių km., Zarasų rajonas

 

Pjautuvas
      
 
 Domininkas Streikus. Zarasų raj. Maniuliškių km.
 
 
 
Linų šukavimo šukos

 

 
Sviesto muštokė
    
    Anelė Buitvydienė. 1963m.
     Utenos rajonas  
 
 
Sviesto muštokė
           Česlovas Audėnas
       Bastūnų km. Ukmergės raj.
 
 
Kultuvė


Zosė Bugaitė.1930m. Tartokų km., Ignalinos raj.

 

Gelda mėsai sūdyti

 

Bezmėnas

Kazys Streikus, 1920m.  Maniuliškių km., Zarasų raj.

            

              Ir stovi prie duonos geldos

              Trys aukštos moterys: DUONA,

                 ŽEMYNA IR MOTINA. Ir visos trys

                 Supa medinę duonos geldą….                                                                                                                        

                         (E.Mieželaitis  )   

Gelda tešlai minkyti

           

…Kažkada šalia kaimiškos krosnies    puikavosi   LIŽĖ

 
Justinas Šakalys.1925m. Šniukštų km. Zarasų rajonas

…O šalia kaimiškos krosnies stovėjo  pavargusi  KAČERGA  puodams pakelt…

 
 
Domininkas Streikus.1960m. Maniuliškių km. Zarasų rajonas

     

Kočėlas bulvėms grūsti

 Albertas Budzilas. Maniuliškių km. Zarasų rajonas

 
Pintinėlė kiaušiniams. Vaidotas Žukas

  

 
 
Klumpelė
 

TUK TUK TUK,                        TUK TUK TUK,

ŽALIĄ MEDELĮ,                       KŪLIAU RUGELIUS,

TUK TUK TUK.                         TUK TUK TUK.

 
Rymoja spragilas
 
Rėtys
 
Vėtyklėlė

 

 
 
„Odinės šlepetės“ Andrius Šablinskas (19… m. ) Zarasų rajonas . Antazavės seniūnija . Rakėnų kaimas

 

 
 
Senoviniai angliniai prosai (lygintuvai) Endrikas Nemira

 

SODYBOS RAKANDAI

 

Kiek rakandų senų jau išnykę,

Juos tėvai nuo vaikystės naudojo,

Spragilai ir mintuvai dar likę,

Juodos girnos kamaroj riogsojo.

 

Ten kamaroj ušėtkas stovėjo,

Geldos, bačkos ir lino bruktuvė,

Ten duonkubilis raugu kvepėjo,

Pienas aušo medinėj milžtuvėj.

 

Siūlams – lanktis, ratelis, mestuvai,

Iki šiol juos naudojo senutės.

Grifelinės lentelės, skiltuvo,

Jau neatmenam dažnas iš mūsų.

 

Skrynios, kuparas, kraitinė šėpa

Būtina buvo marčiai pasoga,

Šių daiktų vis mažiau bepalieka

Nyksta „spintos“ su „gėle ir roku“.

 

Kaip sodyba rakandai išnyko,

Mintyse dar juos atkuriam kartais,

Dar muziejuose vienetai liko,

Tik ne tokią jie turi mums vertę.

 

Mūs seneliai ieškojo bezmėno,

Kai pasverti ką nors jiems reikėjo.

Drobės audė aršiną ne vieną,

Į rietimą susuko audėja.

 

Skalbiant žlugtą, kultuvėm velėjo,

Grūdams vėtyti tiko vėtyklės,

O ant aukšto daiktų kiek gulėjo

Vyžos, pjautuvas, vilnų karšilis.

 

Pavažiuoti – brikelis, šlajukai,

Laukui dirbti medinės akėčios,

Odos šleikos, pavalkai, žąsliukai,

Arklį kinkant praversdavo tėčiui.

Jau seniai daug daiktų nenaudojam,

Vis mažiau tinka ližė, kačerga,

Gorčių, pusūrį kipšas nujojo

Nenešiojame kurpių, liktarnos.

                                             (E. Kunevičius)

 

 

IŠEIDAMI  PABUČIUOKIME  STALĄ,

KUR VALGĖT  SAVO  PIRMĄJĄ  DUONĄ.

IŠEIDAMI  PABUČIUOKITE SIENAS-

GIMTOJO  NAMO  VEIDĄ  RANDUOTĄ.

IŠEIDAMI   PABUČIUOKITE  SLENKSTĮ,

KUR AMŽIAIS LIEKA  MOTINOS PĖDOS.

IŠEIDAMI  PABUČIUOKITE KELIĄ-

SAVO  SENOLIŲ  KOJAS  KLUMPĖTAS.

IŠEIDAMI PABUČIUOKITE ŽOLĘ, TYLŲ UPELĮ. AUKŠTĄ EGLYNĄ….

                                                   (J. Strielkūnas)

 

Pavaduotoja ugdymui Irena Viršilienė